Paauglystėje susiduriant su maištaujančiu elgesiu, užsiminus norint apsilankyti pas specialistą galime sulaukti dar vienos pasipriešinimo bangos. Apibūdiname galimas pokalbio gaires, kad bendravimas su paaugliais taptų bent šiek tiek lengvesnis.
- Pasikalbėti apie terapiją ramiu metu, kai nėra konfliktų, kad psichologinė konsultaciją neatrodytų kaip bausmė. Paaiškinti dėl ko norite pasikalbėti. Dažnai norėdami, tai padaryti tėvai išsako frazę „noriu pasikalbėti su tavimi“ . Tikriausiai kiekvienas esame pajutę, kokius jausmus šie žodžiai gali sukelti. Vaikai ne išimtis, išgirdę tai galvoja apie kažką negero. Reikėtų aiškiai pasidalinti su vaiku, kad esatę susirūpinę juo ir kad šiame pokalbyje norite jį geriau suprasti, pamatyti situaciją iš jo pusės. Vos tik vaikas labiau paatvirauja, atsiveria, pasidalinkite, kad džiaugiatės, jog vaikas nusprendė su jumis pasikalbėti.
- Prieš pristatant psichologinių konsultacijų galimybę paaiškinkite vaikui sunkumą, kurį pastebite – pvz. „pastebiu, kad tu labai dažnai pyksti, tačiau mažai su manimi kalbiesi, man neramu dėl tavęs. Įsivaizduoju, kad gali būti sunku jausti pyktį, gali kilti pasimetimetimas dėl šio jausmo, nežinojimas ką su juo daryti“. Tada pridėkite pasidalinimą arba sava patirtimi, Kažkada ir aš jaučiau labai daug pykčio, nemokėjau jo suvaldyti. Man labai padėjo pokalbis su psichologu. Pasikalbėjus su juo pradėjau geriau atpažinti savo jausmus, juos išreikšti ir suprasti“ ARBA savo dabartiniais jausmais, pvz. „Man įdomu, galbūt Tu norėtum su kažkuo apie tai pasikalbėti be manęs?“; „Aš ne visada žinau kaip tau padėti, pati greitai susierzinu, kai taip su manimi kalbiesi, galbūt Tau būtu įdomu pasikalbėti su žmogumi, kuris dirba su paaugliais?“. GALIMA PASIDALINTI IR TUO, IR TUO.
Prie šios pokalbio dalies, galima pridėti diskusiją apie galimą nesprendžiamo sunkumo žalą – pvz. nuolatinis pyktis kelia įtampą kūne, mes negalime atsipalaiduoti ir nuolatos jaučiamės pavargę, kai tą energiją, kurią išnaudojame pykdami galime panaudoti kur nors kitur, kur mums patiktų; netinkama pykčio raiška – gali įskaudinti kitą (aiškinant sunkumą, galima pridėti ir tai, kaip mes dėl to jaučiamės, pvz. „mane tai žeidžia, man skauda, kai tu taip kalbiesi su manimi ir man neramu, kaip tu išreiški pyktį kitiems žmonėms“).
- Paaiškinti apie psichologo pagalbą – t.y. domėtis ką vaikas apie ją žino, kaip tai supranta (pvz. Ar esi ką nors girdėjusi apie šios profesijos specialistus?). Pabrėžti apie pokalbio su psichologu konfidencialumą, jo privalumus – pvz. „kartais lengviau atsiverti nepažįstamui, žinant, kad daugiau niekas šios informacijos nesužinos“.
- Psichologo pagalba pateikti su lūkesčiu, ne, kad tikimąsi, jog vaikas pasikeis, pagerės jo elgesys ir pan., o, kad vaikas atras būdų kaip labiau suprasti save, galės pasikalbėti su kažkuo apie savo sunkumus, sužinos kažko naujo apie save, įgys naudingų įgūdžių gyvenimui ir pan. Neformuokite žinutės „tu blogas – tau reikia susitvarkyti“. Pagrindinė teisinga žinutė – „visi žmonės turi iššūkių, o pokalbis su psichologu saugioje vietoje yra naudingas daugeliui žmonių- tiek vaikams, paaugliams, tiek suaugusiems“.
- Pristatyti rastą specialistą – galima pasidalinti, jog internete radau žmogų, kuris galėtų padėti. Galima parodyti internetinę svetainę, kur vaikas artimiau galėtų susipažinti su psichologu.
Pvz. „Pastebiu, kad pastaruoju metu esi itin pikta. Manau, turėtum pasikalbėti su psichologu apie būdus, kaip geriau suprasti ir valdyti savo piktį. Radau specialistą, vardu …, kuris, manau, tau patiks. Tuomet turėtumėte apgalvoti ar norite pasakyti, kad jau sutarėt dėl susitikimo ar paliekat vaikui priimti sprendimą ar ji/jis nori apsilankyti. Siūlyčiau sprendimą leisti priimti savarankiškai, kadangi kuomet vaikas eina per prievartą, itin sunku kažko pasiekti. Pvz. papildymas: …“ Susitariau, jog susiskambinsi su psichologu trečiadienio popietę“ ARBA „Pasidomėk šiuo psichologu ir pasakyk man ką manai“.
Reikalavimas vaikams eiti pas psichologą iš tėvų pusės rekomenduojamas tuomet, kai įtariamas psichikos sutrikimas ar liga, pastebimas destruktyvus elgesys ar pavojus gyvybei (savižala, savižudybės bandymai, rizika, kalbėjimas apie tai). Pasirinkus reikalauti, ir susidūrus su pasipriešinimu, tėvai gali jam/jai pasakyti, kad tikimąsi, kad jis/ji dalyvaus keliuose užsiėmimuose, ir tada pasikalbės su tėvais apie savo jausmus, potyrius ir kartu priims sprendimą. Vaikas gali jausti, kad psichologas netinka jam kaip asmenybė, nepadeda su jo sunkumu, jam nemalonu su juo bendrauti ir pan. (Tai normalu 😊). Tuomet galima apsvarstyti apie kito specialisto paieškas ir paaiškinti vaikui, kad taip gali nutikti, jog savą specialistą reikės surasti 😊 Bet apie tai kalbėti ne pirmo pokalbio metu (nenorintis vaikas gali tuo pasinaudoti ir nedėti pastangų (ypač paauglys)).
Jei vaikas savo noru sutinka kreiptis pagalbos, kartu pasitarkite apie registraciją – ar jis/ji nori pati užsiregistruoti, ar nori, kad užregistruomėt jūs.
Bendri svarbūs priminimai pokalbiui:
! Įsitikinti, kad vaikas supranta, jog terapija NĖRA bausmė, net jei paauglys blogai elgiasi aplinkoje.
! Kalbėti daugiau per diskusiją. Kažką pasakius klausti – ką tu manai? Kaip tau yra šioje situacijoje? NE „SUPRANTU“, O „ĮSIVAIZDUOJU“ ARBA „PAPASAKOK KAIP TAU YRA ŠIOJE SITUACIJOJE“.

